Šiandien į skaitytoją prabyla ne eilinis poetas, vien tik fantazijų pasaulyje randantis egzaltuotą, dirbtiną jausmų bei minčių skalę. Ričardas Lapaitis į posmus sudėjo tikrąją gyvenimo realybę, apimančią žiaurius karus Kalnų Karabache ir Čečėnijoje, skausmingą klajūno patirtį Šiaurėje, meilės bei supratimo stoką gimtinėje. Viskas patirta, iškentėta, mylėta ir nusivilta, tačiau nepalūžta. Kiekviena nauja kančia - tai dar vienas akmuo į kantrybės bei ištvermės rūmo sienojų. Atrasdamas jėgų nugalėti išbandymus, autorius imasi plunksnos, jai patikėdamas slapčiausias mintis . Apie šias akimirkas poetas byloja:
O kiek gėrio many atsiranda.
Kiek svajonių, minčių, kiek kelių.
Netgi akmenys gyvastį randa.
Atitrūksta kažkas nuo žvaigždžių.
Gyvenimo poetas nekeikia. Apie jį rašo: “Toks tad mano gyvenimas. Sunkus, o kartu ir įdomus. Nenorėčiau jo keisti į kitą. Nereikia man lengvesnių kelių, nes myliu savuosius, vedančius į tamsą ir išvedančius į šviesą. Argi ne nuostabu? Argi negera pakvėpuoti laisvės oru, pastovėti ant bedugnės krašto, paskraidyti kartu su paukščiais ir pasiklausyti debesų kalbos? Nedaugeliui tokia laimė skirta. Nedaugelis su mirtimi taip dažnai susitinka. Dar mažiau kam iš jos glamonių pavyksta ištrūkti”. (Dienoraštis. Šiaurė, 1991 01 06).
Kitados garsusis Seneka tvirtino: “Didžiausios nesėkmės ištinka todėl, kad derinamės prie kitų nuomonės, nusprendę, jog geriausias yra tas daiktas, kuriam visi pritaria, todėl, kad turime daugybę pavyzdžių”. Be abejo, tapti miniažmogiu - pats lengviausias kelias. Tačiau tokį pasirinkimą gali atlikti tik tas žmogus, kurio dvasia niekada nepakilo į erdvę, vadinamą laisve. Ričardas Lapaitis, pats niekada nesistengęs pritapti prie minios, atkakliai kovojantis už savo skausmingą laisvę, tvirtina:
Tas, kas laisvės erdvių nepajuto,
Niekada nesupras jos aukštumo.
Kas lengviausiam kely sunkiai juda,
Nepatirs savo dvasios lengvumo.
Iššūkis - poeto mąstymo bei viso gyvenimo pasirinkimas. Plaukimas prieš srovę tapo skatinančiu išlikti ir kurti imperatyviuoju credo, pasireiškiančio pareigos bei atsakomybės suvokimu, turint prieš akis visą gyvenimą apibendrinančią ateities perspektyvą:
Ateis gyvenime toks laikas,
Kada sustojus po sunkaus bėgimo,
Teks užmokėti už visas klaidas.
Beveik per dešimtmetį poetas sukūrė kelis šimtus eilėraščių, poemų, baladžių. Vos ne trečdalį - rusų kalba. Pastarieji į šį rinkinį nepateko. Tačiau atrinktieji puikiai įrodo akivaizdų autoriaus talentą, paperka nuoširdumu, mūsų akiai ir širdžiai neįprastų situacijų perteikimu. Tiesa, turint galimybę šalia eilėraščių įsigilinti į Ričardo Lapaičio dienoraštį, pajunti ir išgyveni jo talento neaprėpiamumą, asmenybės žavesį. Stebiesi, kad dar esama pasaulyje tokių žmonių ir pats imi norėti darytis geresniu, žmoniškesnių. Bandai išsivaduoti iš siauro egoistinio pasaulio ir prisiliesti prie kito - daug didesnio, subtilesnio ar net švento skausmo, laistomo ašaromis bei krauju, lydimo maldomis, į kurias, deja, ne visada atsakoma. Norisi dalintis skausmu, titaniškomis jėgomis nešamu per pasaulį, suvokiant jį kaip kryžių, per kurį laimimas atpirkimas:
Kiekvienam beširdžiui, kaimo meterėlei,
Savo kraujo leisiu atsigert lig valiai.
Dievas - toji stiprybė, kuri neleidžia poetui palūžti. Jis saugo iškiliuosius jausmus bei minties skaidrumą. Meilė Dievui Ričardo Lapaičio kūryboje ryški, savita ir patraukli. Poetą žeidžia kitų atliekamos šventvagystės: “Vakar nuėjau prie pastato, kur vyko diskoteka. Likau sukrėstas. Ji vyko cerkvėje. Tai - XIX a. cerkvė, ant kurios kupolų dar tebestovi kryžiai. Pabūgau eiti į vidų, Atrodė, kad ji užgrius ant besilinksminančių žmonių” (Dienoraštis. Šiaurė, 1990 09 03).
Natūralu, kad šventoje vietoje mintys atitrūksta nuo kasdieniškumo: “Už paskutinius išgėriau sulčių ir nuėjau į cerkvę. Kaip gera buvo pasėdėti medžių pavėsyje. Pamąstyti, parymoti, susikaupti ir tylutėliai pasimelsti Dievui. ir gyvenimas, rodos, ne toks baisus, ir rytdiena šviesi. Tik reikia labai labai panorėti ir šventai šventai tikėti. Tada viskas bus gerai. Neskubėk, nebėk, gyvenime, nuo manęs - aš tau dar būsiu reikalingas“. (Dienoraštis. Tbilisis, 1992 06 08).
Dažnai poetą sutinkame susikaupusį maldoje. Nors tragiškiausiomis akimirkomis nerašyta malda tampa
Lyg giesmė prakeiktųjų vienuolių,
Ar rauda prie tuščių kapinių,
vienok, ji grąžina prarastą ramybę, žadina naujiems būsimų dienų žygdarbiams: “Aš dėkoju Dievui. Dėl to, ką pergyvenau Sverdlovske, buvo verta važiuoti, kad ir trigubai toliau, kad ir dar daugiau iškentėti. Aš viską iškęsiu, nes mylėsiu. Tegul kas nori šaiposi, skaitydamas mano užrašus. Bet juose esu aš. Ne apsimetėlis, ne melagis, o pats tikriausias aš. Su meile pereisiu visą žemę. Su meile ir tik su meile grįšiu į Tėvynę”. (Dienoraštis. Sverdlovskas, 1990 09 07).
Meilė, it šventumo aura, gaubianti kūrėjo likimą, pašventina visą egzistencinę individo erdvę. M. Eliade
pastebi: “Tačiau dėl to, kad religingas žmogus gali gyventi tik šventybės prisodrintoje aplinkoje, mes turime būti pasiruošę susidurti su daugybe priemonių, skirtų erdvei pašventinti”.
Įdomu stebėti, kaip poetas išgyvena šį šventybės prisodrintos aplinkos poreikį, kaip ieško bei atranda būdus aplinkai pašventinti. Visų pirma, kur beeitų, jis patiria šį poreikį, konstatuodamas visuotinį dvasinių vertybių praradimą: “Dieve, jeigu Tu esi, sugrįžk į žemę. Žmogus jau nenustos daręs blogį. Pražūtis artėja. Jei ne šiandien, ne rytoj, tai po keleto metų ji tikrai ateis. Nenoriu būti blogu pranašu, bet apsidairykite aplinkui, pasižiūrėkite į savo vidų ir jūs tai išvysite“. (Dienoraštis. Sverdlovskas, traukinių stotis, 1993 09 07).
Klajonės ir ieškojimai padeda poetui savo paties gyvenimą pakelti į šventybės prisodrintą aplinką. Nors kiekvienoj vietoj gyvena tokie patys žmonės, dažnai neturintys analogiškų poreikių, tačiau pats klajūno kelio pasirinkimas dovanoja sakralumo aurą aplinkai, kurioje jis pasirodo. Tik grįžti į namus ir ten apsistoti visam, laikui jis negali:
Kartais grįžti bandžiau
Vėl pas žmones mažus,
Tačiau greit supratau –
Man ten laimės nebus.
Gal išties, būnant vienoje vietoje, sakralioji erdvė pamažu ištirpsta, o gal ją desakralizuoja žmonių nenoras saugoti savo aplinkoje ir širdyse šventumo aurą? Blogis pamažu pradeda imti viršų ir jautrųjį verčia pasinerti į naują potyrį, konstatuojant:
Prie laukinės gamtos
Aš greičiau pripratau.
Gal todėl, kad klastos
Aš tenai neradau.
Gimusios per sudėtingą bei prieštaringą patirtį, į popieriaus lapus viena po kito gula lyrinės įžvalgos - stebina poeto jautrumas bei dėmesys poezijai, kaip priemonei, leidžiančiai gydyti sužeistą širdį, Nors ir
Yra metas, kai žodžiai palieka,
Lyg laivai nesvetingąjį krantą,
vis dėlto, jie nepraranda savo dinamiškumo, magiškumo bei gyvybingumo. Šie žodžiai gimdo poeziją. Poezija - nuostabi Dievo dovana tiems, kurie moka ją skaityti ir kurti. Ji - nepriklausoma, įstengianti pakilti aukščiau už kažkieno primityviuosius norus. Ji neįkainuojama ir neprievartaujama:
Dar pasaulis neturi tiek turtų,
Už kuriuos ją galėtų nupirkt,
Arba liūdinčią juoktis priverstų,
Ar prabilusiai lieptų nutilt.
Ričardo Lapaičio poezijoje nėra sunkiai suvokiamų vingrybių: “Mano eilėraščiai be galo paprasti. Jie prieinami kiekvienam. Jeigu žmogus yra nors kartą mylėjęs, keliavęs, palikęs namus, buvęs apgautas, kentėjęs ir ieškojęs - jis supras mane”. (Dienoraštis. Dudynka, 1990 10 18). Tarsi patvirtindamas dienoraščio mintis, poetas kreipiasi į eilėraštį:
Tu pašaukei mane, eilėrašti,
Kaip šaukia žmogų nuojauta mirties,
O pats, kaip visada,
Lieki šešėlyje,
Visai netrokšdamas garbės.
Atsivėrimas poezijai leidžia įminti vidinio bei išorinio pasaulių subtilybes, įgalina sukoncentruoti ties jomis dėmesį, priverčia skaitytoją analizuoti poeto patirtį. Poetas neužsisklendžia. Jis perskaitomas lyg atversta knyga:
Kasdien lyg knygą tu mane skaitai
Ir viską ką ir aš jauti.
Šis atvirumas paperka nuoširdumu, lengvai užkariaudamas skaitytojų simpatijas.. *
* * *
Esu laimingas, jog Ričardo Lapaičio gyvenimo dykumose, tundrose, atšiauriausiuose žemės pakraščiuose, žiemą ir vasarą, naktyse bei dienose, kovose, mirtyje ir gebėjime išlikti gyvu, meilėje, tūkstančiuose iš Viešpaties saujos pažertų mūsų visų buvimo šioje žemėje epizodų, sutikau poetą, sugebantį įtikinti, kad visa egzistencijos bei žmogiškojo pašaukimo prasmė slypi kiekviename iš mūsų. Reikia tik įsiklausyti į savo širdies ir sąžinės balsą. Reikia paklusti jam. Tuomet prieš akis atsivers šviesūs būsimųjų dienų langai, kurių stikluose nesustings gyventi pavargusiųjų sielvarto nukankinti žvilgsniai, o šypsosis lemties angelas, žadantis varge neapleisti, kely nepalikti, kai visi atstums, priglausti bei išmokyti visur ir visada džiaugtis tuo, ką gauname iš Dievo rankos. Džiaugtis net ir tada, kai liūdesys tampa nebepakeliamas ir atrodo, jog mirtis moja, nesulaikomai artėdama bei viliodama į savo karalystę, tapusią jau nebebaisia, nebebauginančia, o sutinkama bei priimama: “Kai rašau šias eilutes, nežinau, ar būsiu gyvas rytoj. Ar bus gyvi tie, kurie su manimi dalinasi paskutiniu duonos kąsneliu, paskutiniu žiupsneliu vilties“. (Dienoraštis. Azerbaidžanas, 1992 03 06). Tačiau šįkart mirtis aplenkė. Gyvenimas tęsiasi, ausdamas margaraštį ir įvairiaspalvį dienų kilimą, kurio pabaigos neįmanoma įžvelgti. Likimas tęsiasi anapus horizonto, kur susiduria laikinasis ir amžinasis pasauliai, atsiveriantys poetui ir dovanojantys tai, ko neaprėpia protas, tačiau ką pajunta širdis. Likimo dovanos tampa žodžiais, prie kurių prisiliečiame versdami vieną po kito šios knygelės puslapius.
VALERIJUS RUDZINSKAS
Literatūrologijos magistras
