NEBUVO NIEKO
Atrodo nieko neįvyko.
Neskilo žemė nei dangus.
Ir saulė horizonte liko.
Nesiautė pūgos ar lietus.
Nebuvo žodžių graudulingų.
Nesakėm priesaikų ir pažadų.
Tyla tik kaustė mus skausminga,
Atėjus užmaršties taku.
Nesklido juokas nei rauda.
Širdis tuksėjo pamažu.
Mus apglėbė tylos ranka,
Nurimti pakvietė vardu.
Žvelgiu į šalį, nors matau
Akyse tavo du vaizdus.
Tyliu, bet mintyse sakau,
Kad keistas buvo tas žmogus...
1989 11 29
DIENA
Diena... O kiek jų liko praeity...
Tokių pačių, skirtingų, neramių.
Kaip tų užgesusių žvaigždžių,
Tarsi sapnų naujagimio lopšy.
Diena... Ir vėl nauja diena.
Ir vėl... Ir vėl... Kiek dar jų bus?
Ir ką gi siųs tada aušra,
Kai visi paukščiai žemėj žus?
Diena... Kaip drasko širdį žodis šis.
O aš menu, menu tave...
Baltam sapne diena išliks...
Ir vėl man taria kažkuris:
- Diena... Ji niekad nebebus tava.
Paimk rūkus, miglas, tamsas...
Išeik, pravirk, nukrisk rasa,
Bet rink mintis kitas kitas...
Verstaminai, 1991 09 21
MANO MALDA
Kai lygiai dvyliktą užgęsta
Manoj trobelėje šviesa
Ir tylūs žingsniai pasigirsta –
Kokia didinga nežinia.
Ir aš tada meldžiuosi Dievui
Nakty sustingusia širdim.
Dėkoju Viešpačiui likimui,
Kad jis nors šitaip su manim...
Lietuva, 1993 01 07
