Su trenksmu nusileido blakstienos
Ir tapo tamsu...
Vėliau nubudo sienos.
Kažkas kalbėjo prislėgtu balsu.
Kitoniška šneka. Gal iš toli
Atklydęs vienišas ateivis?..
Vanduo... jis buvo visur...
Pilkas, juodas ir niūrus...
Retai kada skaidrus,
Bet gyvas — su visomis pasaulio
Klastomis ir pranašystėmis!
Mane kažkas pakėlė...
Vis aukščiau ir aukščiau,
Pakol veidas atsirėmė į žvaigždes.
Ten mačiau keistus padarus...
Tikrai ne žmones!
Žemė... liko toli, apačioje...
Artima, miela ir brangi!
Ir... iškart žemyn...
Šilčiau ir ramiau... grįžau...
Bet mane išvydę žmonės
Bėgo lyg nuo vaiduoklio.
Kažkas pakeitė mano veidą...
Akyse vėl švietė keisti žiburiai,
Prieš kuriuos jauties nugalėtas,
Kurie eina per kūną
Palikdami gilų pėdsaką...
Ir tik vaikai šypsodamiesi
Ėjo link manęs,
Lyg prie žaislų dėžės...
Nebijantys nežinios, ramūs,
Bet... aš pats kartais jų bijau,
Nes mano sapnuose Jie rūpesčių ir pranašų
Vardus turi...
Iš lėto pakilo blakstienos...
Pūtė vėjas ir švietė saulė.
Kažkas paglostė mano veidą...
Aš viską prisiminiau... ir žinojau,
Ką išpranašavo man sapnas.
Airija, 2005 12 17
Mano visi draugai
Pasibalnoję kupranugarius
Iškeliavo į dykumas...
Kiti pėsčiomis patraukė į kalnus.
Likau tik aš vienas!
Ir ne Tėvynėje, o saloje.
Beje, salos prisiriša stipriausiai...
Ir nenori paleisti,
Lyg jų nuosavybė būtum.
Šaknimis apraizgo
Protą ir jausmus...
Kažkas man atsiuntė
Nuodingų grybų,
Nes manė — esu aklas.
Tikėjosi, jog suvalgysiu...
O jam liks mano užrašai,
Ir raktas nuo paslapčių skrynios.
Vargšas, nežinojo, kad žodžius
Atvirkščiai skaityti reikia.
Kitądien išvydęs mane gyvą,
Bėgo lyg nuo mirties —
Tarsi nuo mirties
Kažkas pasprukt galėtų?!
Sekmadieniais einu išpažinties
Prie vandenyno...
Prieš tai upelyje nusiplaunu kojas.
Mano maldos lyg akmenys
Su trenksmu krenta į dugną.
Gal greitai pavirsiu paukščiu –
Jau toks lengvas esu! –
Ir skrisiu į kalnus ar dykumas,
Nes ten gyvena
Visi mano draugai...
Airija, 2005 12 23
