Baladė apie auksinę mergaitę
Ankstyvas rytas, turgaus aikštė.
Žmonių balsai, minia pirkėjų.
Išbertus grūdus balandžiai lesė,
Vaikai jų plunksnas paglostyt bandė.
Mėsa, daržovės, lakuoti batai...
Riestainiai, duona, močiutės pyragas.
Burnas pravėrę ąsočiai, puodai.
Vidury aikštės vaikšto čigonas.
Savim patenkinti sukčiai ir vagys,
Kur jie praeina, aimanos girdisi.
Šaukia prekeiviai, viską išmanantys,
Kviečia ragauti, pirkti, derėtis.
Prie geležinių vartų aukštų
Stovi mergaitė auksinių plaukų —
Ant jos delnelių, kaip sniegas baltų,
Tupi dvi zylės medinių sparnų.
Pirkite lietų, vėją ir saulę...
Pirkite laimę, jei esat liūdni.
Už auką mažą duosiu jums viltį,
Grįšit namo, sėkmės lydimi.
Žmonės neklausė auksinės mergaitės,
Dovanas jos mainė į daiktus.
Niekam nereikia siūlomos laimės.
Kas gali pirkti mėlyną dangų?
Kai įdienojus liko tik kiemsargiai,
Vis dar girdėjosi balsas mergaitės.
Pirkit ramybę, ji sielą išgydys.
Pirkit vienatvę, ilgesį, meilę...
Vėjas nusinešė aidą nebylų,
Šiukšlės prekeivių mėtės ant grindinio.
Senoje cerkvėje prie aukšto altoriaus
Verkė mergaitė Angelo veidu.
2004 08 23
Delfino mirtis
Ant jūros kranto blaškės delfinas,
Jį ten įkalino siautus audra.
Sukaupęs savo jėgas paskutines,
Paglostė bangą plačia uodega.
Bet viltys grįžti atgal į gelmę,
Pas savo brolius, seses, tėvus —
Kiekvieną akimirką krito į prarają...
Jis mąstė: kaip čia gyvena žmogus?!
Kur skrieja vėjas, lyg smėlis sausas,
Ir saulė, tarsi mirties viešnia?
Koks pražūtingas žygis žmonijos...
Gyvenimas dvelkia netektimi, nežinia.
Matė jis paukštį, atsargiai sėlinantį,
Kurį poetai klajūnu vadina.
„Ar žino jie, tiesos vergai,
Šitas skrajūnas mirties tik laukia?!”
Spėliojo jis, kas slepias už kalno.
Kur veda kelias? Kur jo pabaiga?
Kodėl ant kranto nei vieno vaiko?
Ką savo laime žmogus vadina?
Čia netgi aidas toli neskrieja,
Paniurę uolos, apdriskę medžiai.
Silpo delfinas. Spalvos tirštėjo.
Išnyko mintys... Išskrido žodžiai.
Visas pasaulis regėjo kūną —
Ir tartum valgį pusiau padalino.
Vėjas palaidojo jauną delfiną.
Spjaudė saulėgrąžas jūreivis nuo denio.
Už rojaus vartų jūra bangavo,
Plaukiojo laisvos dvasios delfinų...
O virš vandens fėjos skrajojo,
Skruostus jų puošė sidabriniai lašai...
2004 09 01
